Šunys brązgina duris, vadinasi pramigau. Tad labas rytas ir viskas lyg tai pat: židinys, kaulai šunims, kava ir jauki akimirka. Laukia balta ir šalta, nušlepsiu pas avis, vištoms grūdų ir niekas laukan nosių nekiša, net povas ant laktos patogiai tūpauna. Kranksėjimas, įdomu. Vienkiemis turi savo kalbą…, tad per pusnis nubrendam ir pro pušis dirstelėjam, o ten kažkam „juodai” nepasisekė. Bet tas, nepasisekimas suka gyvasties ratą. Ilgai stebiu juodų sielų šokį ir toks didingas jausmas apima, kaip matai besileidžiant dangaus sparnus. Harmonija, kurioje nėra nieko nereikalingo, tiesiog tiek kiek reikia ir diena bėga baltumos akimis. Būtų prasti mano „poteriai”, jei to nejausčiau vidumi… Vakare prie „stalo” atsliūkina lapė. O tyla savo pėdomis į trobą grįžta…