Ar gyvenimą gyvename, ar tik srovę apsiviję, tekame… Ir tik kartais, galvą priglaudę prie kranto dūmojame.  O gal rankų, kurios apkabintų, laukiame. Gal kaip tada, kai vanduo žaidė, lyg kvietė. Vieną kojytę įmerkiau, kitą, laikiausi už žolių, bet slydau ir srovė nešė. Ramu. Mačiau kitame krante žmones. Gal pamatys ir ištrauks? Tylu. Ir tik staiga, rankos, kurios apkabino. Gyvenu. Prisiminimai. Upėje susidrumsčia vanduo purslais, garsiai pipsėdama į orą pakyla pylė, jos mažyliai skuba į seklumą. Ji įnirtingai suka ratus virš vandens, lyg ieškodama ko. Po kiek laiko nurimsta ir priplaukia prie vaikų. Šalia ilsisi driežas. Jam mano kompanija nemaišo, kaip ir vabalui, kuriam aš tik kelias, paukščiui – tik šešėlis esu, laikui – dulkė. Viskas savo tobulume, kuris sukasi į pradžią ir belieka tik matyti, liesti, jausti ir gyvenimą gyventi…

Neris, Jonavos rajonas.

Rugpjūtis 2021m.