Laiko pasiteirauju ar tai Venecijos karnavalas? Jis man išpoškina, kad ne, visa tai – gyvenimas ir savo baltais dantimis šypsodamasis dar į sceną parodo. Vaidinimas tęsiasi, bet man tai labiau primena kartuves centrinėje aikštėje. Dingstu, gal tiesiog sparnais pavirstu ir tik nugvelbusi kriaukšlį duonos iš spindinčio pasaulio panosės, nutupiu pakrantėje. Čia minutės susisuka į šimtas vieną gėlės žiedą ir drugelio lengvumu šypsena prabėga. Būnu netoliese, bet triukšmas kurčias, manęs jis nesuranda. Gal tik žmogus įsistebeilija į mano ramų buvimą, bet manau ir  jis pats tyliai neša savo dieną krikštui. Tikriausiai, taip kiekvieną, mielą dieną panardina save į vandenis. Į vandenis, kur viskas čia ir dabar, ir nieko bereikalingo, nebent dėkingumas, kad patampi niekuo ir tuo pačiu – viskuo. O laikas, jis nustoja šypsotis kaukėmis…

Nevėžis.

Gegužė 2022m.