Kai prisimenu dieną, kuri mokė šypsotis, prisimenu ne žodžius, o jausmą, kuris nusileido drugio sparnu. Ne viskas lengva, bet kantriai kantriai miegoję žemės syvai pravirko žiedais. Ir viskas kas kyla, vieną dieną nugrimzta, ir atminties arterijomis nubėga, kad atgimtų vėl. Lyg žmogaus eita, bet laiptai nebegirgžda, lyg arbata gerta, bet gal čia tik lietaus lašai, kurie šnekės rytoj ir rūpintojėlis, bet jis jau niekuo nebesirūpina. Tai tik užkliuvę matymai, kaip ir šlaitai akių mėlio, kurio pasiteiravau ar žmogui reikia daug? Atsako: ” Trys gabalėliai dešros ant duonos ir garstyčių.”. Žodžiais galima perteikti jausmą, bet dažniausiai jie tik užsimena apie tai: „Galime skaičiuoti pinigus, kalbėti maldas, o iš tiesų nieko neišleisti ir nė karto nepajusti Dievo artumo. Šitaip galime meistriškai groti ar mylėtis, nė karto nepajutę nei muzikos, nei aistros.”, Markas Nepo. Tad prisimenu dieną, kuri šypsojosi ne žodžiais ir kvepėjo kava…

Šakių rajonas

Spalis 2023m.