Tingus rytas tingi net rąžytis. Nei židinio šiluma, nei kava nepraplešia akių. Bet vakar Ignas panosei įbedė telefoną, o ten moteriškas balsas iš trimitavo: „Nuostabiausias kelias rudenį”. Tad kol lapai nenukrito mūsų kelias nuvinguriuoja. Apglėbiu ryškiaspalvius tolius ir į vidų susidedu viską, lyg atsargas žiemai, lyg ryšulėlius dienos matymų, kurių gale, kai visi laiptai užlipti, tarp išsitaškiusių spalvų šimtametis laikas stovi. Jo durys kabliais neužkabintos, tad praveriu. Laiko viduje nykštukai ar jie septini, ar tai tik savaitė, savaitės, o gal čia –  būties vienetas, kurį vadiname gyvenimu, bet neklausinėju nieko, nes aš ne Snieguolė, o nykštukai  ir nieko neatsako, tik J. Meko: „Visi nori tik į priekį eiti. Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau eit atgal. Žiūrėt, ieškot, ką praradom. Ką praradom su savo visa „pažanga“. O praradom ne tik daug: galimas daiktas, kad mes esam praradę viską: orą, vandenį, žemę, upes, upelius, medžius, gėles, dainas, nekaltumą, tikėjimą į viską, kas šventa.”, žodžiais tyli. Ir  obuolį, tą, pernokusį suvalgau, bet jau senai, manau tik tam, kad žiedus pavasariais išskleisčiau. Juk tai – pasirinkimai… matyti. Bet mūsų vakaro vėjas miegančiais lapais pabunda, tad grįžtam savu keliu namo…

Prie Kavarsko.

Spalis 2022m.