Niekas, o gal tai tik vėjo gūsis, susivėlusių pievų plaukuose, kuriose birželis žiedais nutapnoja akis. Niekas, o gal tai tik upės tėkmė, kuri nuribina akmenis ir brendi lašuose tyro džiaugsmo, saulės šypsniais šypsaisi dienai ir tai lyg laumžirgiai šoktų, šešėliais vilnytų. Niekas, o gal tai tik žingsniai, kurių neskaičiuoji, atgaivoj ir vakaro vėsoj kojas mazgoji. Ir jauti, kad kokie gražūs tie tiksėjimai laiko duotybės, žvaigždėto dangaus begalybės, kuriose naujos dienos užmačios rašomos…