O jeigu… ruduo neturėtų spalvų ir pilkom marškom akis apkabintų, rytai, žėrinčių perlų ant voratinklių gijų nevertų, saulė šypsnių gailėtų ir aukštas dangus, aukso gėlėmis nekristų. O jeigu… Gal. Tik ne šį kartą, ne šį rudenį. Nes dabar nesutramdomas laiko teptukas šoka, tapo. Jis naujos dienos spalvas žada, jis nenustygsta tarsi jaunatviškai nugvelbdamas plaikstomas sekundes, net leisdamas atokvėpiui pamesti taką. Ir ta rudenėjanti šypsena, kuri be žodžių kalba, nurimta, sustota, apsigaubia skara, užsimerkia mirksnyje ryškių peizažų ir jaukumu užrašo autografą…

Mitriūnų dvaro parkas, Panevėžio rajonas.

Spalis 2021m.