Vakaras toks minkštas ir ore pakibę lašeliai primena pilką maršką, kuri apkabina lyg sparnai, o pėdos nueina, jos pamažu įsišaknijo ir širdis sako, kad viskas yra gerai:”Ir kaip galėjau leisti, kad išorinis pasaulis nurodytu kaip man gyventi. Dažnai sakoma, kad reikia gelbėti bent išorę, o aš sakau, kad neverta. Nes tai – vienintelis būdas išsigelbėti pačiam.”, Frederic Beigbeder. Tyla: Sucypsi zylės, jos jau balsus „pavasariu matuojasi”, į medžius, kaip ir kas vakarą nusileidžia geltonosios startos, tolėliau sušneka suopis, iš raisto išlenda stirnos kramsnodamos dieną, kurios jau ne kažkas ir beliko, ir aš. Aš tik dar stipriau apsigaubiu nedalomu būties grožiu. Ramu. Parskrido žąsys…

Vasaris 2024m.