Pasisveikinau ir nuėjau, bet komplimentai kaip šunytis atslinko iš paskos vizgindamas uodegą ir keistai šiepdamas dantis. Tačiau šie saldėsiai – nemano, ne apie mane ir ne apie mus, tai tik akimirka žodžiais kliedi, kuri niekad neregėjo savų atvaizdų. Palinkėjau geros dienos, ranką suradau ir mazgais surišau, taip jaukiau. Bet mano širdžiai mieliau rudenėjančiais paukščiais tolius matuotis, tad užlipau aukščiau, kur pašaukė tyla, kur laikas jau pareina šalna, kur nukritęs lapas yra mano. Pasislėpiau. Komplimentai negrįžo ir tik saulėlydis praplėšė debesį, o aš likau suklususi savimi…

Vilkija.

Spalis 2022m.