Plunksna. Pasiteirauju ryto ar ji jo? Jis atsako, kad ne, nes yra tik baltas lapas į kurį sugula diena. O ji (diena), supasi aguonų laukia, bet gal tai – mano šypsena. Tvirto mūro akys mirksi aukštumų mėliu, banguoja vanduo minutėmis, sušneka naras, medžių lapai šiūruoja ir dangų perpjauna vanagas. Gal plunksna jo? Ne? Kieno? Tad lengvumas, kurį pasimatuoju ir nieko nereikia keisti, o aguonų žiedai taip godžiai lietaus lašuose kvatoja. Kiek daug atrasta juoko, bet debesys ten už miško suriaumoja, sako vakaras, tad gal pabirusiomis sutemų ašaromis reikėtų dienai užrašyti autografą. Ir plunksna visas raides suguldžiusi, pasiteirauja ar ji vakaro…

Siesikai.

Birželis 2023m.