Akys nubėga žvėrių takais, mylių mylios ramybės, vėjas išpučia mintis. Tik mes ir sena dvasia alsuojanti giria. Drėgnas ir apsamanojęs peizažas. Daubas puošia lapų kilimai, aukštėliau pūpso žaliuojančios samanos. Į eglynų gretas įsispraudę beržai ir samanomis apaugę senoliai ąžuolai. Dangų remiančios eglės, pakąstos kinivarpų  atgula ir tokių krituoklių čia- daug. Yra ir šiukšlių, paliko buvę lankytojai. Bet gal jie kaip toje pasakoje „Joniukas ir Grytutė”, žymėjo sau kelią, kad nepaklystų . Nes plotas yra įspūdingas ir būtų nerealu manyti, kad mes pereisime ar nors pervažiuosime šią girią per diena. Juolab, kad Pija išalko, Ignas pasigedo žiemos, o Marius susirūpino šlubuojančiu  Meškinu. Tad temstant pasukome namo…

Punios šilas, Alytaus raj.

 Gruodis 2019m.