Dvylika laiko obuolių nuriedėjo į pamokas, kurias sunkiai sekėsi man išmokti. Kai gimė tada ruduo, aš nesupratau, ko jis rėkia visais plaučiais ir nori viską keisti, tuo tarpu ir mane. Supau ant rankų tą mažą, rudenėjančią būtybę, o aplink griuvo mano netvirtas pasaulis, kurį laikas užklojo geltonais lapais. Dabar aš turiu ją ir ji yra mano tvirtybė, mano ruduo, mano dukra…

Rugsėjis 2020m.