Miestelio krautuvė. Žmonės prie kasos dedasi į krepšius savo „sekmadienio poterius”, o mano akys užkliūna už šalimais stovinčios karzinkos, kurioje pūpso kelios knygos. Vieną jų atverčiu ir žodžiai: „Ryšys tarp protinio negalavimo ir fizinių bėdų akivaizdus.”. Ir kiek giliai galima šią eilutę suvokti, o jei jau suvokei ar ką nors padarei, kad jaustumei… ir vėjo balsas juokiasi tarp knygos lapų, juokiasi, ir tokiu lengvumu nukritusiu auksu takas tiesiasi. Švelniai bėga diena, žvilgsniu priglunda prie žemės ir tik grybų galvos kyšo, o godūs pirštai juos jau į rėčkutes deda. Bet musmirės lieka būti savu nepaliestu gyvenimu, nusilenki  jų grožiui ir tyliai žingsnius dedi, kad nepabaidytumei retėjančių paukščių natų. „Per pastaruosius dešimtmečius savigalbos kultūra išaugo iki neaprėpiamų platybių. Kartais svarstau, ar tai nėra antra didžiausia mūsų pasaulio religija po futbolo.”, H. Fexeus. Užverčiu knygą ir išeinu matyti kaip į mano akis krenta ruduo…

Vilkija.

Spalis 2023m.