Šią dieną sudėjau į rėmelius, net ir tą moterį, kuri ėjo miško takeliu galvą apsirišusi skepata, o į parankę įsispraudusi kašę. Ji visa – buvime mišku. Nuostabu. Neskubinu šio laiko, tik tyliai stebiu, kaip vėjas bėga akyse ir atsimuša miško ošime, saulė rieda dangumi glostydama žolę, kuria einu, o žemė dovanoja gurkšnį vandens, kurį geriu. Čia pūpso gyvenimai nepaliesti, gal kiek apleisti, bet artimi. Nerealu. Tad sukabinu šią dieną paveikslėliais savyje. Jie kabo ir lyg šventieji rimtom povyzom klausia, kur buvai… Aš atsakau, kad ėjau namo, ilgai. Pakeliui rinkau spalvas, kuriomis spalvinau akis, nes nebenorėjau pilkai, nebenorėjau nušlifuoto laiko matymų, o tik – viską pajausti žavesiu. Dzūkija.

Šklėriai. Varėnos rajonas.

Rugpjūtis 2021m.