Tarsi vieno piršto paspaudimu viskas sustingo, susisuko savo būtyje ir užmigo, net alsavimo nebesigirdėti. O tas kas neužmigo, ryte keliasi, kuria ugnį, užsikaičia vandens ir alkstančiųjų pilvus gelbėja. Po to visi po kiemą pakrinka, kas vampsėdamas, murkdamas, cypsėdamas, kudakuodamas ar šiaip, pro šalį skrisdamas į svečius užsuka. Bet vištos vis galvojimuose paskendę, joms yra labai keistas tas baltas paklotas, lyg nekaltai atrodantis, bet kojeles šimtais dantukų kanda ir negana to, dar po plunksnomis pirštus kiša, žnybčioja. Tad jos stripinėja, sparnais mosuoja ir kelia triukšmą. Gaidžiai greitai sumoja, kad taip tik bėdos lauk, garsiai sutrimituoja, nes dangaus sparnai visada stebi ir nagu užkabins, bilietą į vieną pusę padovanos ir tiek te matysi raibutę… Todėl kiek pasisukinėjusi visa šutvė neria į tvartą. Mano širdis gali apdainuoti kiekvieną metų laiką, iš jausti iki mažiausių smulkmenų, bet šis laikas(žiema), reikalauja dar ir pagarbos, nes neiškulniuosi į lauką vasaros šiluma, reik visus guzikus užsisagstyti, dar ir skepeta neprošal. Ir visas baltas pojūtis, kaip naujo neprirašyto lapo, yra mano… Bet mintyse pakvimpa kava ir su visais murkiančiais diena sulenda į trobą…

Boružynė.

Lapkritis 2022m.