Ant griuvėsių savo baltuma pražydusios snieguolės, o jų žieduose dūzgia bitės… „Mottainai filosofijos ašis – pagarba tam, ką turime, ir gebėjimas nevertinti to kaip savaime suprantamo dalyko, nes visi daiktai turi dvasią. Kad pagerbtume tas dvasias, turime daiktais rūpintis, juos gerbti ir kiek įmanoma saugoti jų orumą.”, mintys iš E. N. Longhurst knygos „Omoiyari „. Žvilgsniu perbėgu dvaro trijų aukštų sieną, kuri bet kurią akimirką gali nugriūti. Nesaugu, tad nueinu. Tik vis stabtelėju, atsisuku ir pauzėje tarp žodžiu įaugu mintyje: „Kokią erdvę paliksime tiems, kurie ateis po mūsų.”. Bežadė erdvė, pati savimi pastėrusi, štai kaip čia yra ir tik lašai nuo įlinkusių lubų papt papt papt, aklą maldą kartoja: „Negalima būti ne savanaudžiu, jei nepažįsti savęs”, kiek mumyse tokių „griuvėsių”… O virš galvos vėjas senos eglė glėby linguoja linguoja ir matančios akys, lyg veidrodžiai sielų, bet dulkėtu keliu ratai nuvažiuoja, palikdami už nugaros seną dvaro sodą, kuris budimu alsuoja…

Kėdainių rajonas.

Kovas 2024m.