Kur yra namai… Nors takai į juos užžėlę jau senai senai ir akyse tik atminimai žaidžia. Kelias. Vingiai. Žalios medžių sienos ir žaižaruojantys pliūpsniai, kerinčio rudens. Lapas po lapo- „Gamtos poezija”, kurią verčiu. Joje einu. Skaitau. Matau. Jaučiu. Ir tik niuansas-  „Benzopjūklų simfonija”, bet tikriausia, tokia jau šio laiko istorija… Kuri ąžuolais, rytojuje sugis. Tik mūsų akys, bus jau plačiai užmerktos… Mariaus protėvių žemė.

Kazlų Rūda. Lapkritis 2020m.