Tą dieną snigo ir baltuma čežančiomis pėdomis nuėjo į snauduliu alsuojantį mišką. Man patinka lėtas žiemos širdies tuksėjimas. Tai tyla, kurios žodžiais nenusakysi, bet juk nieko ir nereikia sakyti. Stebėjimai patys ramybės aidu atsklinda, apkabina, o krentantys sniego kąsniai klausimų neužduoda, nes atsakymai išmintimi išeina. Ir tuomet, kaip paprastai nepaprasta –  priglausti galvą ir jausti akimirką, kurioje laikas lengvumu įsispaudžia…

 Gruodis 2021m.