Laikas atsiklaupia prieš šią dieną, prieš gležną pievų žiedą. Ir šiame laike iš smulkmenų kalną supila ir dangų paremia. O ant to kalno avinėlis nuodėmes atleidžia, net ir minčių, kurios žodžius galanda. Iš praeities, kažkur, didvyriai kryžiais snaudžia ir senai medžiais virtę, nusileidžia, lietaus lašais į mėlynas akis subėga. Ir dunkso ši diena, saule vandenyse raibuliuoja, gulbės sparnais ateitimi plasnoja. O ten toli laputė zuikį veja, kaip vakaras, kuris vėsa dieną sutemomis užkloja. Aš pasilieku valtyje, kuri ramiai ramiai jausmais supuoja ir nesvarbu, kad ta pati diena nesikartoja…

Trys ketvirtosios manęs – Dzūkija.

Liepa 2021m.