Nemunas bėga į priekį, diena su juo ir vis atkasdama matymus. Akys užkliūna už pilių, dvarų. Jie čia stovi lyg įkalinti likimo ir tarsi klausdami ar gali minančiųjų minios nors trumpam atgaivinti jų tuščių akių sielas, praskleisti šydo skraistę ir nors akies krašteliu išvysti… Bet tai jau buvo ir pamiršti skeletai liko nebent gyvenimą ošti medžiuose. Aplink piliakalniai pūpso ir jų čia daug. Jie sutūpę savo rimastingą laiką ir į vieną iš jų bandau užsikarti. Iš paskos bėga trys šimtai šešiasdešimt penki žingsniai. Pusiaukelėje prisėdu, šalia susirango ir jie, lyg pailsę, kažko niurnėdami, nepatenkinti, bet pakasyti nurimsta ir lyg kažką saugodami, tyliai pradeda murkti. Metai murkia keistą, kartu labai trapų jausmą viduje, metamorfozinį virsmą, lyg tai būtų storas, nerangus vikšras savo šilko pataluose panūdęs tapti drugeliu, lengvumu, priešprieša negyvumui. Nusišypsau, dar kartą paglostau savo žingsnius ir nueinu tarp praeities ir ateities. Ir kiek nedaug reikia paprastai žmogiškai laimei, nebent vakaro, kuris paklaustų ” Gal pavargai”…

Panemunės kelias.

Rugpjūtis 2021m.