Miško paklote ropoja vabalas, jis lyg dvasia būtų, kuri savyje neša tylą. Man jos reikėjo ir net labai. Tyla buvo išėjusi, tad dabar geriu rudens visumą, kuri po kojomis čiaža nukritusiu spaliu. Prisėdu ant samanų barchato, o aplinkui buvusį žalesį, laiko ranka glosto ryškiais potėpiais ir orą barsto cukrumi. Saldūs kvėpsniai, o gal saldžios šimtmečių rievės į kurias atsirėmusi niekur neskubėjimu. Viską paleidžiu tekėti lašais seno miško. „Nepatirsi – negyvensi”, taip postringavo Sokratas ir tai tiesa, nes tik dulkias pirštų galais nubraukiame, o gelmės lieka ten, kažkur snausti. Vėjas į glėbį susižeria šūsnį lapų ir juos paleidžia. Jie žaižaruodami skrieja ir šis vaizdinys – lyg nerūpestinga vaikystė, juokas, kažkur tarp spalvų…

Punios šilas, Dusios ežeras.

Spalis 2021m.