Tyloje žingsniai eina tyliai… Pirmametes rožes apipylėme durpėmis, dar reikės eglišakiais apkamšyti ir netik nuo žiemos pokštų, bet ir nuo mano mieliausio Didučio, jis vis nori patikrinti ar jos prigijo. Dar susirinkau sėklas iš buvusio vasaros žydėjimo, į žemę jas bersiu pavasarį. O kas dabar… dabar gal kavos? Ir begalinis noras pajusti kiekvieną savo šypseną, be jokio šurmulio, tiesiog vienkiemio tyla… Tad prisėdu ant suolelio ir taip buvo vakar, ir šiandien, taip bus ir rytoj. O kas norės, prisės šalia. Tyloje žingsniai eina tyliai…

Boružynė.

Gruodis 2024m.