Vasaros laikas – jis skanus. Jį lyg tortą raikiau, visą kvepiantį braškėmis. Gal pirmi kąsniai jau toli, nublukę ir gurmaniško skonio receptoriai tuoj pat būtų sumoję, kad šiame gabalėlyje trūko visko. Visko. Tad į kompaniją pasisodinau knygą ir abi ragavome išmintį, net kilo mintis ką nors, kur nors pagelbėti. Bet žodžiai pakibo sušildyti supratimo, kad gelbėti nieko nereikia, nebent savo mylimus katinus nuo blusų ir akis nuo nuobodulio. Tad įsipatoginusi stebėjau debesis, sąžiningai ir neklausdama jų kur plaukia. Kartais tie minkšti vilnos kamuoliai užmerkdavo mano akis ir ausyse likdavo šnarėjo tik senos kriaušės lapai. Kažkas tylutėliai pledu užklodavo mano snaudulį, skanėstą, kuris murkė ramybę ir niekur neskubėjimu. Ir štai visi gabalėliai torto, lyg slėpiniai paprasto džiaugsmo, slėpėsi vasaroje… 

Rugsėjis 2021m.