Rugpjūčio naktis ir Pija, kuri vos stiebtelėjusi nuo žemės, beda pirštuku į dagų ir su didžia nuostaba ištaria: „Kaip gražu”. Žvelgiu ir aš, skliautas neaprėpiamų pasaulių mirksinčiomis akimis ir visi jie priverčia pakelti aukštyn akis, kad atrastum kažką svajingo. Bet… Bet kaip dažnai tos žvaigždės nukrenta į vieškelio dulkes, kuriuo eini, o akys… ir viskas taip rimta. Tą dieną pagavau save įsibridusę į upę ir beplaunančią tas žvaigždes, o jų veidai plaukte plaukė į dangų. Tik iš kažkur išniro baidarininkai ir labai jau skambiai skambėdami suskambo: „Vėl, švieski man vėl, sušildyk tamsią naktį, tą juodą naktį, vėl, švieski man vėl.”. Pagalvojau, kad netvarka, gamta yra gamta, ramybė ir norėjau jau padėti tašką. Bet palauk! Kiek jau tų taškų… buvo, yra, kaip ir žodis „Žinau”, o tam žinojime tik užsitvenki ir pamažu virsti pelke. Tad geriau daugtaškis ir šią dainą paleidau tarp taškų, kad išgirsčiau: ” Gal negirdi, ką ošia miškai, gal nematai, ką moja beržai, jie nebylūs nakčia, bet gi nekart tau paslapčia geidė žodį ištart”, (Stasys Povilaitis).

Šimonių giria ir Šventoji upė.

Rugpjūtis 2022m.