Vakaras. Pažliugęs sniegas lašais nulaša. O aš žvelgiu į lango šešėlį, jis tamsa žvelgia į mane. Ir tame žvilgsnyje įskaitau nesenai girdėtą ištrauką: „Visiems žmonėms  atsiveria viskas arba bent tai, kas žmogui lemta pažinti”, iš J. L. Borges knygos „Smėlio knyga”. Murkia ant kelių Kajus ir gal tas, lango šaltas šešėlis net nusišypso, ir…, kažkuri lapkričio diena be blunkančiomis spalvomis tyso po mano kojomis. Tai rudens kruopščiai suklijuotas dekupažas, bet jame bandau įžvelgti pavasarį ir niekaip negaliu kitaip. Neskubinu, bet…, bet žmogaus balsas antrina: ” Viskam reikia laiko, brandos. Štai šis „Tradicinis” yra trejų metų, o „Obuolinis” – šešių metų”. Tad, pamąstau, kad visą savo užderėtą „metų derlių” dabojame, kad jis įgautų laiko skonį… ir dalintumėmės saldumu. „Kaip gaminu 20 litrų midaus, jis gaunasi skanesnis, nei 500 litrų. Pagalvojau, kad viskas dėl meilės, kurią atiduodu 20- imčiai litrų. Tiesiog, jos tenka daug daugiau. „. Be išeinančio rudens takais pažintis sustoja. Ir kiek to pažinimo galima „priragauti”, kad suvoktumei tą be atsiveriantį viską…, kuriame be žodžių sudėta visa žmogaus širdis. Ant kelių murkia Kajus…

Plinkaigalio kaimas.
Lapkritis 2023m.