Bus. Viskas dar tik bus… Ir vakaras, į kurį sugužės didelis šurmulys sveikinimų, apsikabinimų, komplimentų, padėkų. Ir pūpsos ant sienų dailiai iškabintos, juodai baltos nuotraukos, kurios savo nebylumu pasakys daugiau nei… Ir vyno taurės, jos šį vakarą nukrapštys kelių metų priaugusias kaukes, tuo parodydamos veidus be svetimybių. Nuostabi paroda, nuostabaus žmogaus „Ne/pa/stebimi”. Bus dar truputėlį šypsenų, nerimo, gilių minčių ir atsiprašymų už viską, ir nieką. Ir žodžiai, žodžiai, žodžiai, jie šalia, kaip išvažiuosiu į kelią, palikdama tamsoje kalbantį miestą. O dabar, tik aš ir jūra, ir nieko daugiau. Lengvi jos toliai, mano akimis nubėga ir žuvėdrų sparnais, skaičiuoju savo žingsnių laimę. Tyla ir esu tik stebėtoja, Isaac Newton, užrašytų minčių: „Nežinau, kaip aš atrodau pasauliui; bet sau esu panašus į berniuką, žaidžiantį ant jūros kranto ir besidžiaugiantį atrastu glotnesniu akmenėliu ar gražesne kriaukle, kai prieš akis tyvuliuoja didis neatrastas tiesos vandenynas.”. Ačiū…

Olando kepurė.

Kovas 2022m.